Tomas Seikalis

Išsirinkome merus: ar tuo apsiribosime?

Lietuvos Respublikos ūkio ministerija pateikė svarstymui Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) 2, 4, 6, 7, 9, 12, 15, 18, 22, 24, 31, 39, 85, 86, 92, 94(1) straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 24(1) straipsniu įstatymo projektą. Planuojamų pakeitimų tikslas – didinti skaidrumą ir mažinti korupcijos prielaidų viešųjų pirkimų srityje bei užtikrinti skaidrų ir racionalų prekių ir paslaugų pirkimą. Straipsnyje apžvelgsime pačius aktualiausius perkančiosioms organizacijos VPĮ straipsnių planuojamus pakeitimus.

Jeigu atkreipsite dėmesį į sovietinės Lietuvos administracinį žemėlapį, pamatysite, kad jis panašus į dabartinį Lietuvos Respublikos. Atstatant Lietuvos valstybingumą nebuvo vargintasi suskirstyti šalies administracinius vienetus pagal etnokultūrinius, socialinius ir ekonominius regionų ypatumus.

Dzūkijos miestas Jieznas tapo Sūduvos regiono Prienų savivaldybės dalimi, kuri priklauso Kauno apskričiai, arba Skuodo rajonas priskirtas Klaipėdos apskričiai, nors šis miestas nuo Žemaitijos sostinės Telšių nutolęs tik 60 km.

Paveldėta administracinio suskirstymo struktūra pagal sovietinius miesto ir rajono modelius mūsų retai apgyvendintoje šalyje sukūrė dubliuojančias savivaldas su tuo pačių centru. Pvz., Vilniaus m. savivaldybė ir Vilniaus r. savivaldybė.

Vilniaus miestas yra dviejų merų buveinė – miesto ir rajono! Tame pačiame Vilniaus mieste įsikūrusios abiejų savivaldybių administracijos, kultūros ir gydymo įstaigos, teismai ir pan. Tokia pati situacija Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje ir t. t. Šioje situacijoje mokesčių mokėtojams yra per didelė prabanga toje pačioje vietovėje išlaikyti du merus, dvi savivaldybių administracijas ir jų įstaigas. Todėl siūlytina miesto ir rajono savivaldybes naikinti sujungimo būdu. Pavyzdžiui, naikinti Vilniaus miesto ir rajono savivaldybes ir sujungti į vieną Vilniaus savivaldybę, kaip yra įkurtos Druskininkų ar Marijampolės savivaldybės. Kompensuojant savivaldybių stambėjimą, gyventojams leisti rinkti seniūnus, kad jie būtų tikrieji seniūnijos vadovai, o ne tik seniūnijai skirtų asignavimų valdytojai, priklausomi nuo savivaldybės politikų.

Lietuva nyksta ir vienodėja. Dėl skaudžios istorinės patirties su baime ir nepatiklumu žiūrime į iniciatyvas kurti Lietuvos etnografinių regionų kultūrinę autonomiją: Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, Sūduvą ir Mažąją Lietuvą, tuose regionuose nurodant istorines žemes, kaip antai Nalšią, Karšuvą, Sėliją, Skalviją, Žiemgalą, Upytę ir t. t. Regionuose esančių savivaldų atstovai galėtų rinktis į regionų seimelius, spręsti etnografinius, kultūrinius, ekonominius ir socialinius klausimus.

Skelbta 2015-04-21 https://www.infolex.lt/portal/start.asp?Tema=54&str=56716.